Neseniai skaičiau net keletą
panašių minčių, kur džiaugiamasi atsiribojimu nuo turinio kūrimo kelionių metu
ir leidžiama sau tiesiog būti, išjausti akimirką. Ryškiausiai manyje įstrigo
tai, kad žmonės jaučia būtinybę / spaudimą dalintis akimirkomis: kol
nepasidalinai jų įrodymu, tol tarsi tų akimirkų apskritai nebuvo. Aš vis
galvoju, jog šį spaudimą kuria niekas kitas, tik mes patys. Juk akimirkos įamžinimas
nebūtinai atims jos magiją.
Fotografijos – puikus įrankis
atsiminimus išsaugoti kuo ilgiau. Vienas iš labiausiai pasiteisinusių būdų mums
– albumas, kurio viduje siekiame atkurti patirtus jausmus, atmosferą ir atpasakoti
įspūdžius. Jūs nustebtumėte, kaip dažnai aš juos imu į rankas! 🫣
Man taip smagu juos kurti valandų valandas ir dar smagiau juos vartant
ir vėl nugrimzti į prisiminimus. Be to, čia puikiai pasitarnauja ir socialiniai
tinklai. Dažnai su draugėmis juokaujame, jog aš aktyvi tik kelionių metu 😁
Bet man tuomet taip malonu dalintis! O ką jau kalbėti apie tai, kad vis galiu
iš naujo ir iš naujo peržvelgti… Ypač lyjant, niūrų vakarą ar kai dėl
nepaaiškinamų priežasčių širdyje tiesiog liūdna.
Šį sekmadienio vakarą
skaidrinu pačiais mieliausiais prisiminimais iš vienos iki šiol mėgstamiausių kelionių.
Šeštadienis, liepos 22 d.,
2023
Penkios, o gal keturios ryto.
Nė nereikia bandyti pramerkti akių, jos jau seniai stačios. Gaila, jog
įprastai, kai laukia magiškas maršrutas darbas-namai, joms sunkiau nei sunku
būtų stačioms 😴 Bet nors
ir šeštadienis, bėdų su nenoru lipti iš lovos neturime. O kaip gi galėtume?
Laukia kelionė į Julijos Alpes!
Įdomu tai, kad planavome
kelionę automobilių į Kroatiją, bet supratome, jog daugiau važiuosime nei
aplankysime. Ir tuomet nukrypo akys į Slovėniją – mažai girdėta, o ir niekas iš
artimųjų bei draugų rato nebuvę. Pradedu domėtis ir iš karto suprantu – tokia
maža, o tokia kontrastinga. Nuo Alpių iki „itališko“ kurorto. Slovėnijos
nepamilti yra neįmanoma – mestas rimtas iššūkis Italijai mano širdyje.
Kai taip stipriai lauki
kelionės, ji prailgti negali. Nespėjau pavargti, o jau pralėkėme Lenkiją ir
pasiekėme savo pirmąją stotelę – Brno miestą Čekijoje. Tiesą sakant, jei būtume
galvoję, jog kelionė mūsų visai neišvargins, būtume tiesiu taikiniu keliavę į
Slovėniją. Miestui aplankyti turėjome tik keletą valandų temstant, tad
simboliškai aplankėme Špilberko pilį (ček. – Hrad Špilberk), kuri stūkso
ant stačios kalvos, apsukome kelis ratus senamiesčio gatvėmis ir prisėdome
paragauti čekiškos virtuvės. Iš pirmo žvilgsnio Brno manęs nesužavėjo, bet
tikriausiai viskam verta suteikti antrą šansą ateityje?
Sekmadienis, liepos 23 d., 2023
Kad kalnai yra kažkas
neparasto aš nuoširdžiai tikėjau, bet kad netgi tiek labai – aš likau stipriai
sužavėta. Palikite mane sėdėti ir žvelgti į kalnus visą likusį gyvenimą. Vien
vaizdai lekiant Austrijos greitkeliais yra neįtikėtini. Nors artimiausiuose
planuose kelionių į Austriją nėra, aš laukiu nesulaukiu kada tokią kelionę
planuosime. Tiesiog gniaužia kvapą.
Po pietų pasiekiame Jesenice –
nedidelį miestelį netoli Austrijos pasienio. Tai puiki vieta apsistoti
keliaujant automobiliu, jei norisi kiek sutaupyti nakvynei lankant Bledo ežerą bei
jo apylinkes ir neaukoti nuostabaus vaizdo į Julijos Alpes. Miestelis visai
šalia Triglavo nacionalinio parko, tad lengvai pasiekiamos visos aukščiausios
Slovėnijos kalnų viršūnės.
Mes apsistojome svečių namuose
„EJGA“ – jauki vietelė miestelio centre. Kambariai švarūs, moderniai įrengti,
apačioje restoranas. Tą patį vakarą čia pasirenkame ir vakarieniauti –
išsirinkome tipiškus slovėniškus patiekalus, maistas skanus, kainos kiek
didesnės (bet Slovėnijoje visur panašios). Čia praleidome visas nakvynes –
šalis nedidelė, tad ją be vargo galima apkeliauti iš vieno taško.
Pirmąjį vakarą skyrėme
dirbtinio ežero – Jasnos (slovėn. – Jezero Jasna) – aplankymui. Tai
neabejotinai turistinė vieta, pritraukianti daug keliautojų, ir ne veltui – ši
vieta įspūdį paliko ir mums. Iš pradžių tikėjęsi atsivėsinti karštą dieną
pajutome, jog oras gana greitai atšalo, o ir kalnų vanduo pasirodo yra gerokai
vėsesnis nei esame pratę. Atvykus ryte čia galima praleisti visą dieną – skirti
laiko pasivaikščiojimams ir poilsiui prie krištolinio ežero vandens ant medinių
platformų. Žiemą – tai populiarus slidinėjimo kurortas.
Pirmadienis, liepos 24 d.,
2023
Siaurais kalnų keleliais pakilome link Triglavo nacionalinio parko pirmos stotelės – Bledo ežero (slovėn. – Blejsko jezero). Jei galėčiau išrinkti tiek vieną pagrindinę vietovę, vertą aplankyti Slovėnijoje, tai 100% būtų ši. Ne veltui ieškant informacijos apie Slovėniją internete, išvysite daugiausiai koplyčios, esančios viduryje ežero, nuotraukas. Žinokite – tai žymioji Bledo ežero sala.
Rytą pradėjome užlipę į ant skardžio stūksančią pilį (slovėn. – Blejski grad). Terasoje radome kavinukę, nusprendėme sustoti kavos ir tradicinio kreminio Bledo pyrago (slovėn. – Bjeska kremšnita). Jei mėgstate purius pyragus su daug kremo – šis kaip tik Jums 🤭 Vėliau aplankėme ir pilies vidų, tačiau didžiausią įspūdį čia palieka būtent atsiverianti panorama į ežero salą. Fotoaparato mygtuką tikriausiai nuspaudžiau tūkstantį kartų ir kiekvieną kartą koplyčia saloje atrodė nuostabiai.
Siaurais
laipteliais grįžę žemyn keliavome į priešingą ežero pusę kairiuoju krantu.
Nuostabi promenada. Pasiekę restoranus spontaniškai nusprendėme užsukti į šalia
esančią parduotuvę ir vietoj maisto restorane pasigaminti sumuštinius ant ežero
kranto! Nors lietus
kėsinosi sugadinti mūsų planą, vis dėlto mums pavyko. Tokios spontaniškos
idėjos visuomet būna geriausias pasirinkimas! Valgėme, dalinomės, šnekučiavomės ir
stebėjome pirmyn bei atgal plaukiančias pletnas – medinius plokščiadugnius
laivus, sukurtus pagal Venecijos gondolos koncepciją ir būdingus Bledo ežero
apylinkėms. Deja, patys kelionės pletna neišbandėme dėl permainingo oro, bet
būtų smagu kada sugrįžti ir atsigriebti! Kelionė laivuku iki ežero salos kainuoja
18-20 eurų asmeniui, tačiau į laiką įeina ir pasivaikščiojimas po koplyčia ir
salą.
Trumpam
pasitaisius ir įšilus orui nusprendėme skirti keletą valandų maudynėms ežere.
Pasirinkome stovyklautojų mėgstamą paplūdimį Velika Zaka. Vanduo ne ką
šaltesnis nei lietuviškame ežere tik be galo skaidrus! Vienintelis
dalykas kurio gailiuosi – neišdrįsau
išsinuomoti irklentės, o taip pavydėjau visiems aplinkui (irklentės čia, kaip
ir Lietuvoje, labai populiarios, o dar su tokiu vaizdu...) 🙃
Sutemus užklupo ir stipri
audra – liūtys bei vėjas. Dažniausiai kelionės metu trokštame saulėtų dienų,
bet ši audra buvo dar vienas netikėtas nuotykis: pro kambario langus negalėjome
atsistebėti kaip keičiasi kalnai – vieną akimirką tu juos matai, o kitą – jie
jau pasislėpę po debesimis lyg jų nė nebūtų buvę.
Nekantriai laukėme, kokią
Slovėniją išvysime ryte ☔️
Linkėjimai,
Ieva
Rašyti komentarą