Neplanavome pasiekti jūros. Kelionė į Slovėniją turėjo būti tik apie Triglavo nacionalinio parko apylinkes. Pirminiame plane buvome nusimatę užsikelti į Vogelį, aplankyti Savicos krioklius bei jau už parko ribų esančius Postojna stalaktitų ir stalagmitų urvus. Vis tik po užklupusios naktį audros ryte radome rūke paskendusius kalnus ir visą dieną pranašaujamą lietų. Taigi, nusprendėme pabandyti nuo jo pabėgti!
Antradienis, liepos 25 d., 2023
Minėjau, jog Slovėnija iš tiesų gan maža šalis – kiek virš 2 milijonų žmonių ir 20 tūkst. kv. metrų. Vis dėlto tokioje mažoje šalyje telpa tiek daug. Vos dvi valandos kelio ir lietus paliktas užnugaryje – čia prasiskynusi kelią pro debesis plieskia saulė, ore tvyro 30 laipsnių karštis. Taigi, mūsų planai atvedė mus į pajūrį – tarp Italijos šiaurėje ir Kroatijos pietuose, nedidelį miestelį Piraną (slovėn. – Piran, it. – Pirano) Istrijos pusiasalyje.
Ir čia išsipildo mano anksčiau minėtas „nuo Alpių iki „itališko“ kurorto“. Istoriškai teritorijoje gyveno istrų gentys, tačiau vėliau šis pusiasalis tapo Romos imperijos, o dar vėliau – Šventosios Romos imperijos dalimi. Itališka atmosfera kūrėsi Venecijos valdymo laikotarpiu, ir net pusiasalį prijungus prie Austrijos-Vengrijos imperijos, gyventojų daugumą vis vien sudarė italai. Dalį dvidešimto amžiaus šią teritoriją valdė Italija, tačiau vėliau ji atiteko socialistinei Jugoslavijai ir galiausiai nepriklausomybę paskelbusiai Slovėnijai. Iki šių dienų miestelyje kalbama italų kalba, taip pat plačiai kaip ir slovėnų. Pats miestelis garsus viduramžių architektūra, mažais ir kompaktiškais itališko tipo pastatais.
Minėjau, jog Slovėnija iš tiesų gan maža šalis – kiek virš 2 milijonų žmonių ir 20 tūkst. kv. metrų. Vis dėlto tokioje mažoje šalyje telpa tiek daug. Vos dvi valandos kelio ir lietus paliktas užnugaryje – čia prasiskynusi kelią pro debesis plieskia saulė, ore tvyro 30 laipsnių karštis. Taigi, mūsų planai atvedė mus į pajūrį – tarp Italijos šiaurėje ir Kroatijos pietuose, nedidelį miestelį Piraną (slovėn. – Piran, it. – Pirano) Istrijos pusiasalyje.
Ir čia išsipildo mano anksčiau minėtas „nuo Alpių iki „itališko“ kurorto“. Istoriškai teritorijoje gyveno istrų gentys, tačiau vėliau šis pusiasalis tapo Romos imperijos, o dar vėliau – Šventosios Romos imperijos dalimi. Itališka atmosfera kūrėsi Venecijos valdymo laikotarpiu, ir net pusiasalį prijungus prie Austrijos-Vengrijos imperijos, gyventojų daugumą vis vien sudarė italai. Dalį dvidešimto amžiaus šią teritoriją valdė Italija, tačiau vėliau ji atiteko socialistinei Jugoslavijai ir galiausiai nepriklausomybę paskelbusiai Slovėnijai. Iki šių dienų miestelyje kalbama italų kalba, taip pat plačiai kaip ir slovėnų. Pats miestelis garsus viduramžių architektūra, mažais ir kompaktiškais itališko tipo pastatais.
Čia praleidome tikrą vasaros dieną, kurios highlight‘as buvo maudynės jūroje. Mums to taip reikėjo! Buvo beprotiškai karšta ir taip malonu atsigaivinti. Be to, sustoję vienoje iš kavinukių palei krantą link paplūdimio, paragavome ir tradicinių patiekalų, neabejotinai kiek paveiktų Italijos skonių.
Pasidžiaugę saule grįždami į Jesenice pakeliui sustojome aplankyti žymiųjų Postojna stalaktitų ir stalagmitų urvų (slovėn. - Postojnska jama). Tai buvo vienas iš mano „must see“ objektų Slovėnijoje. Postojna yra antroji pagal dydį urvų sistema šalyje, kuri tapo turistų atrakcija dar nuo XIX a. pirmosios pusės. XX a. pabaigoje tai buvo vienas iš labiausiai pasaulyje lankomų urvų, su beveik 1 milijonų turistų per metus. Įdomu tai, jog to pačio amžiaus pabaigoje čia buvo įvesta ir elektra, anksčiau nei tai buvo padaryta šalies sostinėje Liublianoje.
Urvus galima aplankyti tik su organizuojama grupe ir gidu. Urvai tokie dideli ir nepilnai ištyrinėti, kad pasiklysti čia būtų lengviau nei lengva. Šių urvų išskirtinumas (ir asmeniškai man labai patikęs!) – geležinkelis, kurio kelione pasimėgauti teks kiekvienam apsilankiusiam. Na ir nepamirškime Slovėnijos mažųjų drakonų – nepaprastai retų urvinių vandens salamandrų (angl. – olm), kurių pagrindine gyvenamąja vieta išlieka būtent Postojna urvai!
Nesu tikra ar verta išsiplėsti dar daugiau pasakojimu apie pačius urvus – manau, jog viską geriausiai pasakoja nuotraukos. O daugiau istorijų apie urvus, jų išskirtinumą bei pritaikymą šiuolaikinėms žmonių paliksiu sužinoti ekskursijos metu – iš visos širdies rekomenduoju apsilankyti patiems 🥹💕
Urvus palikome jau sutemus, grįžtančius į Jesenice mus ir vėl užklupo audra. Taip jau keliaujant kalnuose – į kalną įvažiavęs nežinai ką rasi išvažiavęs.
Trečiadienis, liepos 26 d., 2023
Paskutinės valandos Slovėnijoje. Visi sutariame, jog gaila palikti šią iki tol mažai diskutuotą, bet didžiulį įspūdį palikusią šalį. Taigi, neskubame keliauti link Vienos – mūsų kitos kelionės stotelės – ir užsukame į Triglavo nacionaliniame parke esantį nuostabaus grožio Vintgaro tarpeklį (slovėn. – Soteska Vintgar), kurį išgriaužė ir suformavo Radovnos upė. Jei lankysitės aplink Bledo ežerą (apie jį pasakoju pirmoje kelionės dalyje čia), nepraleiskite šio tarpeklio – jis nutolęs vos tik per kiek daugiau nei tris kilometrus.
Trečiadienis, liepos 26 d., 2023
Paskutinės valandos Slovėnijoje. Visi sutariame, jog gaila palikti šią iki tol mažai diskutuotą, bet didžiulį įspūdį palikusią šalį. Taigi, neskubame keliauti link Vienos – mūsų kitos kelionės stotelės – ir užsukame į Triglavo nacionaliniame parke esantį nuostabaus grožio Vintgaro tarpeklį (slovėn. – Soteska Vintgar), kurį išgriaužė ir suformavo Radovnos upė. Jei lankysitės aplink Bledo ežerą (apie jį pasakoju pirmoje kelionės dalyje čia), nepraleiskite šio tarpeklio – jis nutolęs vos tik per kiek daugiau nei tris kilometrus.
Kadangi naktį ir kelias dienas prieš stipriai lijo, upė buvo patvinusi ir murzina. Tačiau tai nei kiek nesugadino mūsų įspūdžių. Tarpekliu, kuris atima žadą kaskadomis, kriokliais bei mediniais pasivaikščiojimo takais ir tiltais, keliavome 1,6 kilometro. Tarpeklio pabaigoje sutikome Šum krioklius – didžiausius upės krioklius Slovėnijoje. O vėliau mūsų laukė netrumpas kelias atgal link automobilio. Žygių mylėtojams turėtų patikti – mediniai takeliai tarpeklyje skirti tik lankytojų srautui viena puse, tad grįžti atgal tenka vaizdingu žvyruotu miško keliu, kalnais ir skardžiais. Nepaisant to, kad buvo karštokas rytas, pats žygis man labai patiko! Išties smagus (kartai ganėtinai status) pasivaikščiojimas Julijos Alpėmis. Eidama vis svajojau apie mažą kalnų namuką Alpėse...
Slovėniją paliekame dar prieš pietus, bet prižadame sau, kad būtinai sugrįšime.
Slovėniją paliekame dar prieš pietus, bet prižadame sau, kad būtinai sugrįšime.
Linkėjimai,
Ieva
Ieva
Rašyti komentarą