Kažkur instagram‘e mačiau, kad reikia nuolatos turėti suplanuotą kitą kelionę, kad visuomet turėtum ko laukti. Tada ir ta kasdienybė ne taip smaugia – turi kur nukreipti mintis. Gal tas laukimas kartais ir gali ką varyti iš proto, bet, tiesą pasakius, žmonės gyvenime yra įpratę vis kažko laukti – mokyklos, o vėliau galbūt ir universiteto baigimo, algos pakėlimo, susitikimo su draugais, šeima... Kol turime ko laukti, tol, manau, gyvename gerai.
Tai taip ir aš turiu ko laukti. Vienas iš tų dalykų be abejonės yra kelionė, kuri tik prieš savaitę įsisuko į mano mintis. 2024-aisiais džiaugėmės kelione per ketvirtį, tik gruodį praleidome, kuris ir taip greit prabėgo pasiruošimo ir pačių švenčių sūkuryje. O šiais metais praleidžiame ir kovą – šoksime į kelionę tik birželį. Taigi, laukimo dar daug, bet kryptis daug žadanti – Madeira, Portugalija – ir toliau nei kada buvome keliavę, nors vis dar liekame ištikimi Europai. Šią ištikimybę tikimės, jog sulaužysime ateinantį rudenį ir pagaliau skirsime laiko ir biudžeto Japonijos grožiui, bet bus matyti, ką mums paruoš ruduo.
Ir taip, Italijos kol kas planuose nenusimato, bet su manim niekada nežinai 🤭
Laukimą skaidrinu prisiminimais iš praėjusių kelionių. Besirinkdama, kur keliauti birželį, svarsčiau pietų Europos kryptis – Ispaniją, Graikiją, Italiją. Viena iš rimčiausiai apsvarstytų krypčių – Kaprio sala Neapolio (Italija) įlankoje. Nors Neapolį ir jo apylinkes (Sorrento, Pompei, Procida) teko aplankyti dar 2019-aisiais, per trumpą kelionės laiką Kaprio nepasiekėme, tad išliko mano „whishlist‘e“ iki šiol. Ta proga, kad akys krypo į Limončelo – itališko citrinų likerio – regioną, dalinuosi nuotrupomis iš Positano.
Pirmadienis, liepos 8
d., 2019
Tiesą sakant, Amalfi krantas nebuvo šios kelionės tikslas, bet būnant taip arti neaplankyti bent kiek šio UNESCO paveldo kraštovaizdžio būtų liūdna. Arčiausiai ir lengviausiai pasiekiamas – Positano miestelis, apie kurį tikriausiai yra girdėjęs kiekvienas bent kiek domėjęsis turistų kryptimis Italijoje ar scroll‘inęs kelionių turinio kūrėjus instagram‘e. Ikoniško Positano vaizdo išvengti savo feed‘e tiesiog neįmanoma. Šį vaizdą fotoaparatu įamžinau ir aš, o ir prabėgus daugiau nei penkeriems su puse metų ši nuotrauka vis dar yra tarp mano favoritų (žiūrėti žemiau).
Nemeluosiu – turistų srautai, ypač liepos mėnesį, didžiuliai. Tuo metu neturėjome galimybių atostogas planuotis vadinamuoju „shoulder season“ metu, bet maža tai problema buvo man, dar studentei, apskritai besidžiaugiančiai, jog pavyko išvykti į kelionę. Na ir šventai tikiu, kad prieš Covid-19 pandemiją, tolerancija spūstims ir žmonėms apskritai buvo kiek didesnė 🫣
Ir iš tiesų mums visai pasisekė – anksti atsikėlę ryte be vargo vietine traukinio linija, atskira nuo visų valstybinių ir regioninių linijų ir vadinama Circumvesuviana, pasiekėme Sorrento miestelį, kuris, beje, paliko man nemažą įspūdį, tad grįžtant į šį regioną rinkčiausi būtent jį, o ne patį Kampanijos centrą – Neapolį. Iš Sorrento pasiekti Positano ganėtinai lengva autobusu, tačiau bijantiems aukščio, kelionė gali tapti tikru iššūkiu. Man, paprastai nebijančiai aukščio, pasivažinėjimas serpentinais Lattari kalnuose, privertė aikčioti, bet Tirėnų jūros vaizdai atperka visą baimę.
Positano pasiekėme tik įpusėjus dienai, nes per pilnas tris kelionės dienas (su skrydžiais – penkias) bandėme aprėpti gerokai daugiau nei reikėtų. Bet čia apskritai mano bruožas keliaujant – sugebu sutalpinti viską ir viskuo pasimėgauti tiek, kad norėčiau sugrįžti. Aš visad sakau: geriau norėti dar nei jausti, jog per daug. O ši taisyklė galioja apskritai visuose gyvenimo aspektuose.
Pusdienio puikiai užteko pamatyti pagrindiniams objektams ir tai įamžinti fotografijose. Positano nėra didžiulis miestas ir gražiausi vaizdai atsiveria iš kelių pagrindinių lokacijų. Mums, jauniems ir labiausiai trokštantiems maudynių šiltame vandenyje (Google sako, jog vidutinė vandens temperatūra liepą yra 27°C?? Baltijos jūra „džiugina“ tik 19°C! 🥶) , labiausiai norėjosi sugerti saulę ir nuo jos gaivintis jūroje, mažai terūpėjo istorijos ir kultūros objektai. Paplūdimio smėlis (daugiau maži akmenukai) Positano tamsus, beveik juodas. Kadangi netoliese stūkso aktyvus ugnikalnis – Vezuvijus – smėlis čia vulkaninės kilmės. Juoda spalva stipriau ir greičiau įkaista – primiršus galima stipriai nusideginti pėdas. Geriausia likti su flip flops‘ais ar vandens batais, jei tik jie netyčia neliko ilsėtis namie. Viešasis paplūdimys sausakimšas, bet vietos pavyko rasti nesunkiai. O jei aplink esančių žmonių ir plieskiančios saulės negali pakęsti – šalia atskirti ikoniniai privatūs paplūdimiai su gultais ir spalvotais skėčiais. Piniginę pakratyti teks: teko skaityti, jog 2023 du gultai + skėtis kainavo 60-70 eurų (o 2025 gide bei viename iš klubų radau, jog pirmos eilės vietos visai dienai dviem siekia ir 400+?? Na, bent siūlo putojantį vyną ir dviejų patiekalų valgį kartu...)! Keliaujant šią vasarą kainos gali būti netgi kiek didesnės, tad verta pagalvoti ir apie kiek toliau esančias alternatyvas. Na, bet Positano negarsėja kaip „budget destination“, tad siekiant sutapyti verta rinktis viešą paplūdimį.
Restoranų rekomenduoti negaliu, nes šioje kelionėje buvo taupoma maisto sąskaita. Užteko pizza slice takeout ir buvome laimingi, tiek studentams tereikėjo. Bet rekomenduoti galiu vakarėjantį Positano – jis nuostabus. Gaila, pilno saulėlydžio įamžinti nepavyko (skubėjome į paskutinįjį autobusą į Sorrento), bet užfiksuotos nuotraukos išryškina šviesos pokyčius. Tikiuosi dar kada čia sugrįžti ir skirti laiko visam Amalfi krantui, kurio daugiau nei Positano taip ir nepažinau.
Kartu palydėti saulę žvelgiant į horizontą 🌅
Linkėjimai,
Ieva
Rašyti komentarą